Latest Blog Post

Šeimynėlė

Naglis stebėjo žmoną, kuri kantriai skaitė vakarinę pasaką Riko. Lali, ne tik puiki mama, ji nuostabi žmona. Tokia, kuri sugeba per dieną nupirkti vaikui batus, pagaminti du patiekalus iš nieko, perrūšiuoti žaislus ir vakare dar išgerti vyno su vyru. Su Lali naktys buvo padykusios, o dienos prasmingos.

Naglis jautėsi laimingas - tas nesurežisuotas laimės jausmas, kai nieko išskirtinio nevyksta, bet viduj šilta ir gera. Lali padovanojo jam Riko - mažąjį jų abiejų veidų ir charakterių derinį. Jam jau šiek tiek ūgtelėjus, Naglis ėmė perduoti vyriškas žinias: futbolas, riedlentė, strateginis sliekų ir vabalų rinkimas – veikla, kurią Riko laikė aukščiausia pramogų forma. Tiesa, ta „vabaliukų“ fazė šiek tiek vedė Lali iš proto. Kartą jie parsinešė namo sraigę ir pavadino ją Milda. Kai niekas nematė, Lali ją atsargiai išnešė į lauką. Tiesa, Riko dar kelias dienas dūsaudamas jos ieškojo.

Visa tai. futbolo pamokos, vabaliukai, žaislai po sofa ir mažos pėdutės, lakstančios po namus, o svarbiausia, Lali, nuostabi mergina, kurią kadaise išgirdo skaniai besijuokiančią iš jo kvailo juokelio ir pagalvojo: „Jei kada sukursiu savo gyvenimą, tai tik su ja.“ Visa tai buvo jo tobulas pasaulėlis.
Tobulas ir tikras. Kartais su nuovargiu, kartais su beisbaigiančia kantrybe, kai Riko neduoda išsimiegoti, bet visada – su meile.

Šiandien tai buvo geriausia gyvenimo versija, kokią jis galėjo įsivaizduoti.