Latest Blog Post

[Už]Augimas

Visada kartojau sau, kad niekas nevyksta be reikalo. Ar tai būdavo blogos dienos, ar tai būdavo dienos, kupinos gražiausių akimirkų. Būtent kiekvienas įvykis ar kiekvienas žmogus, vienaip ar kitaip palikęs pėdsakus mūsų gyvenimuose, ateina su tam tikra misija ir pamoka. Kartais išmokstam nuostabiausių pamokų, o kartais tokių, kurias prisiminus norisi tiesiog palydėti viena kita tylos akimirka. Ir tai nėra blogai. Manęs dažnai paklausia, ar viską kartočiau savo gyvenime iš naujo? Kartočiau. Nes būtent šis kontrastas yra tai, kas augina kiekvieną gyvą asmenybę. Būtent tai mus užaugina į tuos, kas esame dabar.

Sėdėdama ir žiūrėdama į žmogų priešais, galvoju - kad daugeliu atvejų, jei būčiau čia sėdėjusi prieš x metų atgal - mano atsakymai, mano poelgiai būtų audringesni, galbūt net visiškai kardinalesni, bei absoliučiai kitokie. Tačiau žvelgiant į visą gyvenimą patyrusiomis akimis, žinau, kad būtent dabar jaučiuosi kaip niekada savimi. Tikra sau. Tikra prieš kitus. Tvirtai stovinti ant kojų ir tvirtai besilaikanti savo ideologijų ir klausanti savo širdies. O svarbiausia - jaučiu neapsakoma ramybę ir laimę. Ir net ta juoda kava, kuri buvo dažnai geriama priminti karčius gyvenimo dalykus - dabar geriama iš lėto, norint tiesiog pasimėgauti gyvenimu žvelgiant į savo didžiausios laimės tamsias, gilias akis.

Ir tai ne naujas lapas. Tai istorijos dalis, iki kurios augom ir užaugom. Kuri anksčiau ar vėliau turėjo įvykti.